Idėjos istorija
Kelias nuo seno fotoaparato iki „Augimo per fotografiją“
Prasidėjo nuo dešimtmečio berniuko smalsumo.
Kartą Adomas paprašė apžiūrėti mano fotoaparatą. Tiesiog todėl, kad buvo įdomu, kas čia per daiktas ir ką su juo galima padaryti.
Parodžiau fotoaparatą, šiek tiek papasakojau apie fotografavimą. Adomo susidomėjimas neslūgo, todėl daviau pabandyti. Žinoma, pradėjome nuo „Auto“.
Po kurio laiko Adomas grįžo. Fotoaparatas jau buvo „prišaudytas“ nuotraukų. Per ekranėlį jos atrodė tikrai neblogai — kompozicijos suprantamos, objektai aiškūs, o keli kadrai iš karto turėjo visai neblogo portreto požymių. Aplinkui lakstantį dešimtmetį, pasirodo, ne visi žmonės pastebėjo, todėl jis spėjo pagauti ir keletą visiškai natūralių emocijų.
O tada pamačiau dar vieną dalyką.
Mama ir močiutė buvo ne šiaip nufotografuotos. Jos buvo pareguliuotos. Kur atsistoti. Kaip atsistoti. Kaip geriau atrodyti kadre.
Nežinau, kiek dešimtmečių vaikų pirmo bandymo metu ne tik fotografuoja, bet dar ir režisuoja savo modelius. Man pasirodė, kad tam reikia šiokios tokios drąsos.
Ir tuo galėjo viskas pasibaigti. Tik nepasibaigė.
„Praėjo metai. Adomas vis dar fotografuoja.“
Dabar jau su savo fotoaparatu. Bando įvairius fotografavimo būdus, renkasi, kurį iš turimų objektyvų pasiimti, eksperimentuoja. Ne visada dar žino, ką tiksliai padarė. Ne visos fotoaparato funkcijos jam aiškios. Kartais turbūt ir pats iki galo nesupranta, kodėl vienas kadras gavosi, o kitas ne.
Bet jis fotografuoja. Ir būtent tai mane labiausiai žavi.
Aš pats fotografuoju jau maždaug trečius metus ir vis dar atrandu naujas funkcijas, naujus nustatymus ir naujus būdus kažką padaryti. Vis dar pasitaiko akimirkų, kai fotoaparatas padaro kažką, apie ką galvoju: „Gerai... o dabar paaiškink man, kodėl šitas gavosi.“
Tad gal fotografijoje svarbiausia ir nėra iš karto viską suprasti. Gal svarbiausia — norėti pabandyti dar kartą.
Pilnu ūgiu?
Neseniai Adomas gavo ilgesnio židinio nuotolio objektyvą. Kieme fotografavo medžiuose tupinčius paukščius. Ir čia mama su kaimyne paprašė jaunąjį fotografą nufotografuoti jas abi pilnu ūgiu.
Pilnu ūgiu? Gerai.
Adomas pradėjo trauktis atatupstas. Dar truputį. Dar. Dar. Kol galiausiai atsirėmė į kiemo tvorą.
Mama su kaimyne tuo metu jau stebėjosi, kodėl jis eina taip toli — juk iš tokio atstumo jų nuotraukoje beveik nieko nebesimatys. Buvo daug juoko.
Bet Adomas tiesiog darė tai, ką tuo metu manė esant teisinga. Ir, tiesą sakant, man tai labai patinka.
Nes fotografija nėra egzaminas, kuriame pirmiausia turi išmokti visas taisykles ir tik tada gauni teisę paimti fotoaparatą.
Fotografija yra bandymas.
Kartais labai tikslus.
Kartais visiškai nevykęs.
Kartais su nuostabiu rezultatu.
O kartais — tiesiog nugara prisispaudus prie tvoros.
Ir galbūt būtent todėl ji gali būti tokia puiki saviraiškos forma. Jai nereikia konkretaus amžiaus. Nereikia tam tikro fizinio pasirengimo. Nereikia net ypatingai gerai suprasti pasaulio.
Reikia tik noro jį pamatyti savaip.
Man labai patinka viena mintis: „Aš esu fotografas. Nesakau, kad esu labai geras. Tiesiog žinau, kad man tai be galo patinka.“
Man atrodo, kad Adomas tą mintį suprato anksčiau, nei aš ją pats suformulavau. Ir turbūt būtent čia prasidėjo „Augimas per fotografiją“.
Viena mintis po kitos
Iš pradžių buvo viena mintis: patiko vienam vaikui — galbūt patiks ir daugiau? Tada kita: gal verta fotoaparatą nunešti į klasę, mokykloje? Po jos atsirado dar viena: gal būtų smagu turėti daugiau fotoaparatų, kad vaikai galėtų pabandyti?
Tada: gal fotografija būtų įdomi ne tik vaikams? Gal būtų galima pakviesti tikrai profesionalų fotografą, kuris papasakotų ir sudomintų auditoriją? Gal reikėtų patalpos, kur būtų galima laikyti techniką ir kviestis svečius?
Ne didelis planas nuo pirmos dienos. Tiesiog smalsumas, kuris nenorėjo sustoti.
Taip gimė VšĮ „Augimas per fotografiją“. Ir, ko gero, neatsitiktinai būtent toks pavadinimas. Nes čia kalbame ne vien apie fotografiją. Kalbame apie galimybę pabandyti. Apie galimybę atrasti, kad kažkas patinka. Apie teisę klysti. Apie norą bandyti dar kartą.
Beje, įstaigą registruojant Registrų centre, moteris, pamačiusi pavadinimą, dar kartą perskaitė: „Augimas per fotografiją?..“ Ir tada pridūrė: „Labai tikiuosi, kad jums viskas pasiseks.“
Nežinau, kur visa tai nuves. Tačiau žinau tiek, kad viskas prasidėjo nuo vieno vaiko smalsumo. Ir fotoaparato, kurį jam buvo leista palaikyti rankose.
